Poveikis sveikatai

Tyrimų istorija

Rūkymo poveikiu sveikatai susirūpinta iškart po to, kai rūkymas pradėjo plisti Europoje. 1604 Anglijos karalius Jokūbas I išleido raštą „A Counterblaste to Tobacco“, kuriame smerkė rūkymą ir teigė, kad rūkymas kenksmingas smegenims ir plaučiams.

1761 m. anglų daktaras John Hill paskelbė įspėjimą dėl nesaikingo tabako uostymo, kuriame įspėjo tabako uostytojus apie nosies vėžio pavojų. 1795 m. JAV Samuel Thomas von Soemmering aprašė pypkių rūkytojus kankinantį lūpų vėžį. 1912 m. JAV dr. Isaac Adler pirmasis tiesiogiai pasiūlė hipotezę, kad plaučių vėžys yra susijęs su rūkymu. 1929, Fritz Lickint iš Drezdeno (Vokietija) paskelbė pirmuosius statistinius rūkymo ir vėžio sąsajos įrodymus, kurie buvo paremti studija, rodančia, kad sergantieji plaučių vėžiu dažniausiai yra rūkantys. Lickint taip pat teigė, kad rūkymas paaiškina ir tą faktą, kad vyrai plaučių vėžiu serga 4-5 kartus dažniau nei moterys (nes moterys rūko mažiau).

1964 m. JAV vyriausybės komisija oficialiai paskelbė specialaus komiteto (Surgeon General's Advisory Committee on Smoking and Health) tyrimą, kuris buvo paremtas 7000 mokslinių straipsnių, susiejančių tabako vartojimą su vėžiniais ir kitais susirgimais. Po šio pranešimo paskelbimo, JAV ant tabako gaminių atsirado įspėjimai apie žalą sveikatai, pradėta kampanija prieš rūkymą.

Rūkymo žala sveikatai

Surūkomų cigarečių skaičiaus (pilka linija) ir plaučių vėžio atvejų skaičiaus (raudona linija) koreliacija.

Rūkymas ir kvėpavimo takų ligos

Rūkymas yra vienas iš pagrindinių daugelio plaučių ligų, taip pat ir lėtines obstrukcinės plaučių ligos, bronchinės astmos ir plaučių vėžio rizikos veiksnių. Rūkantys žmonės lėtiniu bronchitu serga 5,5 karto, o plaučių vėžiu – 10 kartų dažniau negu niekada nerūkiusieji.

Rūkančių tėvų vaikai taip pat dažniau serga lėtiniu bronchitu, bronchine astma ir plaučių vėžiu. Rūkančiųjų mirtingumas nuo plaučių ligų yra didesnis nei nerūkančiųjų. Mirtingumas didesnis tų rūkančiųjų, kurie surūko daugiau cigarečių, pradeda anksčiau rūkyti ir giliau įkvepia dūmus. Sergančių lėtiniu obstrukciniu bronchitu rūkalių mirtingumas yra 10 kartų didesnis nei nerūkančiųjų.

Pavojus susirgti kvėpavimo organų ligomis ypač didėja, jei rūkaliai dirba kenksmingomis sąlygomis – chemijos, metalo, kalnakasybos, gumos, žemės ūkio ir panašiose pramonės šakose. Kai kuriose šalyse į tokias darbo vietas rūkančiųjų rekomenduojama nepriimti.

Rūkymas ir rizika operacijų metu

Tikimybė, kad rūkaliui, tiek aktyviam, tiek pasyviam, atsiras kvėpavimo komplikacijų chirurginės operacijos metu, šešiskart didesnė, negu visiškai nerūkantiems.

Rūkalių kvėpavimo takuose išskiriama daugiau gleivių, tačiau jos pašalinamos silpniau dėl kvėpavimo takų virpamojo epitelio pažeidimų. Rūkalių kvėpavimo takuose silpnesnis ir ląstelinis bei humoralinis imunitetas. Todėl anestezijos metu rizika, kad rūkaliui sutriks kvėpavimas, prasidės plaučių uždegimas ar atelektazė, gerokai didesnė, ypač jei atliekama krūtinės ląstos ar pilvo organų operacija.

Tam, kad operacijos metu rūkalių mirtingumas sumažėtų ir taptų artimas nerūkančiųjų mirtingumui, rūkaliai turi prieš operaciją nerūkyti mažiausiai 8 savaites. Visiškai užkietėjusiems rekomenduojama nerūkyti bent 12 val. prieš operaciją. Per tą laiką išnyksta siaurinantis nikotino poveikis širdies kraujagyslėms, taip pat kiek sumažėja karboksihemoglobino (COHb, tokio smalkes prisijungusio hemoglobino gausiai rūkančiųjų kraujyje būna 5-15%). COHb absorbcinis spektras beveik toks pat, kaip oksihemoglobino, ir tai „apgauna“ pulsoksimetrus, todėl operacijos metu gydytojams teikiama apgaulinga informacija, kad operuojamojo kraujyje daugiau deguonies, negu yra iš tikrųjų.

 Pasyvus rūkymas

Pasyvus rūkymas – tai reiškinys, kuomet rūkančio žmogaus įkvėptus ir iškvėptus rūkalų dūmus įkvepia kitas žmogus. Iškvėptuose dūmuose yra kancerogenų ir kitų toksinių medžiagų, todėl pasyvus rūkymas taip pat kelia pavojų sveikatai. Rūkalų dūmai viešose vietose pripažįstami visuomenės sveikatos problema.