Rūkymo poveikiu sveikatai susirūpinta iškart
po to, kai rūkymas pradėjo plisti Europoje. 1604 Anglijos karalius Jokūbas I
išleido raštą „A Counterblaste to Tobacco“, kuriame smerkė rūkymą ir teigė, kad
rūkymas kenksmingas smegenims ir plaučiams.
1761 m. anglų daktaras John Hill
paskelbė įspėjimą dėl nesaikingo tabako uostymo, kuriame įspėjo tabako
uostytojus apie nosies vėžio
pavojų. 1795 m. JAV Samuel Thomas von Soemmering aprašė pypkių rūkytojus
kankinantį lūpų vėžį. 1912 m. JAV dr. Isaac Adler pirmasis tiesiogiai
pasiūlė hipotezę, kad plaučių vėžys yra susijęs su rūkymu. 1929, Fritz
Lickint iš Drezdeno (Vokietija) paskelbė pirmuosius statistinius rūkymo ir
vėžio sąsajos įrodymus, kurie buvo paremti studija, rodančia, kad sergantieji
plaučių vėžiu dažniausiai yra rūkantys. Lickint taip pat teigė, kad
rūkymas paaiškina ir tą faktą, kad vyrai plaučių vėžiu serga 4-5 kartus dažniau
nei moterys (nes moterys rūko mažiau).
1964 m. JAV vyriausybės komisija oficialiai
paskelbė specialaus komiteto (Surgeon General's Advisory Committee on
Smoking and Health) tyrimą, kuris buvo paremtas 7000 mokslinių straipsnių,
susiejančių tabako vartojimą su vėžiniais ir kitais susirgimais. Po šio
pranešimo paskelbimo, JAV ant tabako gaminių atsirado įspėjimai apie žalą
sveikatai, pradėta kampanija prieš rūkymą.
Rūkymo žala sveikatai
Surūkomų cigarečių skaičiaus
(pilka linija) ir plaučių vėžio atvejų skaičiaus (raudona linija) koreliacija.
Rūkymas ir kvėpavimo takų
ligos
Rūkymas yra vienas iš pagrindinių daugelio
plaučių ligų, taip pat ir lėtines obstrukcinės plaučių ligos, bronchinės astmos ir plaučių vėžio
rizikos veiksnių. Rūkantys žmonės lėtiniu bronchitu serga 5,5 karto, o plaučių
vėžiu – 10 kartų dažniau negu niekada nerūkiusieji.
Rūkančių tėvų vaikai taip pat dažniau serga
lėtiniu bronchitu, bronchine astma ir plaučių vėžiu. Rūkančiųjų mirtingumas nuo
plaučių ligų yra didesnis nei nerūkančiųjų. Mirtingumas didesnis tų rūkančiųjų,
kurie surūko daugiau cigarečių, pradeda anksčiau rūkyti ir giliau įkvepia
dūmus. Sergančių lėtiniu obstrukciniu bronchitu rūkalių mirtingumas yra 10
kartų didesnis nei nerūkančiųjų.
Pavojus susirgti kvėpavimo organų ligomis
ypač didėja, jei rūkaliai dirba kenksmingomis sąlygomis – chemijos, metalo,
kalnakasybos, gumos, žemės ūkio ir panašiose pramonės
šakose. Kai kuriose šalyse į tokias darbo vietas rūkančiųjų rekomenduojama
nepriimti.
Rūkymas ir rizika operacijų
metu
Tikimybė, kad rūkaliui, tiek aktyviam, tiek
pasyviam, atsiras kvėpavimo komplikacijų chirurginės operacijos
metu, šešiskart didesnė, negu visiškai nerūkantiems.
Rūkalių kvėpavimo takuose išskiriama daugiau gleivių,
tačiau jos pašalinamos silpniau dėl kvėpavimo takų virpamojo epitelio
pažeidimų. Rūkalių kvėpavimo takuose silpnesnis ir ląstelinis bei humoralinis imunitetas.
Todėl anestezijos
metu rizika, kad rūkaliui sutriks kvėpavimas, prasidės plaučių uždegimas ar atelektazė,
gerokai didesnė, ypač jei atliekama krūtinės ląstos ar pilvo organų operacija.
Tam, kad operacijos metu rūkalių mirtingumas
sumažėtų ir taptų artimas nerūkančiųjų mirtingumui, rūkaliai turi prieš
operaciją nerūkyti mažiausiai 8 savaites. Visiškai užkietėjusiems
rekomenduojama nerūkyti bent 12 val. prieš operaciją. Per tą laiką išnyksta
siaurinantis nikotino poveikis širdies kraujagyslėms, taip pat kiek sumažėja
karboksihemoglobino (COHb, tokio smalkes prisijungusio hemoglobino gausiai
rūkančiųjų kraujyje būna 5-15%). COHb absorbcinis spektras beveik toks pat,
kaip oksihemoglobino, ir tai „apgauna“ pulsoksimetrus, todėl operacijos metu
gydytojams teikiama apgaulinga informacija, kad operuojamojo kraujyje daugiau
deguonies, negu yra iš tikrųjų.
Pasyvus rūkymas
Pasyvus rūkymas – tai reiškinys, kuomet
rūkančio žmogaus įkvėptus ir iškvėptus rūkalų dūmus įkvepia kitas žmogus.
Iškvėptuose dūmuose yra kancerogenų ir kitų toksinių medžiagų, todėl
pasyvus rūkymas taip pat kelia pavojų sveikatai.
Rūkalų dūmai viešose vietose pripažįstami visuomenės sveikatos problema.
Kategorija: Rūkymas | Pridėjo: Evas (2009-01-18)
| Autorius: Evas